Aš vis daugiau apie politiką, ar, geriausiu atveju, apie Lietuvoje (nebe)egzistuojančią politekonomiją (čia kai SSRS uždraudė genetiką, tai iškart taip ir sumažėjo genetinių apsigimimų, aha), bei, kartais, nors dabar ir mažiau, apie glušių karalystės™ Britanijos salose Brexit sąlygotas nesąmones. Beje, rašiau, kad britų pakraštys Europoje čia varžosi su mano mielos tėvynės kvailybėmis, tai kitąkart išties įdomu vesti palyginimus esant čia apie ten ir atvirkščiai.

Vis tik šįkart mano klausimas yra bendrai apie Lietuvą globaliu mastu – o kokia mūsų, kaip lietuvių ir šalies, vieta pasaulinėje ekonomikoje? Kas mes tokie toje pasaulinėje rinkoje?

Kinai, žinia, yra pasaulio dirbtuvės. Japonai – pasaulinis konteinerių terminalas. Rusija – šitos gamybos žaliavų sandėlis. Už visą tai sumoka JAV kaip pasaulinis bankininkas it besotis rijikas, todėl dažniausiai ir vadinamas pasaulinės ekonomikos lokomotyvu (tik greičiau net ne garvežys, o mašinistas), kada Vokietija – Europos toks atitinkamas nedidukas amerikoniukas, tik dar ir krapštukas inžinierius ir vietinio pietinio chaoso tvarkdarys, paprastai susimaudamas strateguodamas (ko nekompensuosi taktiniais laimėjimas, kaip pastebėjo prūsokas Karl von Clausewitz), o Lenkija – tie patys Europos kinai, metalą perdavę tik čekams, kurie beveik vokiečiai, bet jau ne agrariniai lenkai, ir pan.

Bet visumoje: o iš ko gyvena Lietuva kaip šalis geopolitinės ekonomikos požiūriu?

* * *

Ir čia aš atsigręžiu į laikiną savo gyvenimo vietovę, nes Brexit sukeltos problemos yra ne šiaip “piktų europiečių“ rankų darbo vaisius. Aišku, anglai mėgsta dar labiau kaltinti dėl savo nesėkmių Briuselį, nei populistai politikai Lietuvoje – lietuviai, o tiksliau, gal “žemaičių separatistai“, net nepriaugę dar savo kvailybe iki to “euroskeptiško“ lygio, ar, jei tiksliau, dar tiek žemiau nekritę grindjuostės ir nepradėję kastis giliau duobėje (bet nuosekliai link to eina, tempdami tamsuolius lietuvius paskui).

Palikus kitus JK regionus dėl jų specifikos, Anglija iš esmės atsigavo po 70-ųjų krizės (masinis nedarbas, Londone uždaromas uostas, išsikelia visa pramonė, ištisi rajonai tušti gyventojais, arba buvusių sandėlių ir nenaudojamų gamybinių patalpų vietose, kaip Dockland, kuriasi visokie “neformalai“, su visomis iš to sekančiomis demografinėmis, rasinėmis, socialinėmis ir kriminalinėmis pasekmėmis, ir t.p.), pasiprašydama su nabagais airiais jau antrąkart (nes pirmąkart prancūzų prezidentas de Gaul prašymą vetavo) į Europos Sąjungą (tuomet tai vadinosi EEA – ir dabar JK dažnai ne EU, o būtent EEA sutiksi vartojant), atlikę netgi namų darbus (tarkime, sterlingas tapo šimtaine valiuta kaip įprasta pasaulyje: 100p=£1, kai iki tol buvo: £1=20s, arba šilingų, o 1s=12d, t.y. pensų, o 1d=4 fartingai, ir dar buvo kronos, ir dar 1 ginėja buvo lygi vienu šilingu daugiau už svarą, nes algos skaičiuotos ginėjomis, o ne svarais).

Palaipsniui JK iš 7-tos ekonomikos pasaulyje (kai dar kinų horizonte nesimatė, o japonai jau drožė į antrą poziciją tiesiu taikymu) tapo 5-tąja (dėl šito Briuselis kažkaip nėra anglams “kaltas“) – nors cinikai gal pasakys, kad lengviau tapo atsikračius prieš dešimtmetį kolonijų? O gal Geležinė Ledi stebuklus nuveikė jau po dešimtmečio pagal savo “bakalėjininko dukros“ supračių pertvarkiusi visą ekonomiką, nepaisydama ne tik angliakasių socialinės tragedijos.

Ne iškart, bet jau šiame amžiuje tapo akivaizdu, kad Londonas ne šiaip atsigavo – jo “auksinė mylia“ (City – finansų centras) sukuria apie trečdalį visos šalies BVP. Ir nors dar ir išsiplėtęs dabar plotu, bet po truputį jau ima pasiekti tas gyventojų apimtis, kurios buvę Antrojo Pasaulinio karo išvakarėse, kada britų imperija buvo maždaug tai, kas yra dabar JAV (ir Londonas ima dukart gyventojais lenkti tai, kas buvo karo metu). Tad nenuostabu, kad londoniečiai ir balsavo už pasilikimą ES rinkoje (imigrantai gi nedalyvavo, be abejo), nes Londonas yra dar ir pasaulinė investicinės bankininkystės sostinė, per Didžiąją Recesiją JAV kone išnaikinus investicinę bankininkystę kaip klasę – todėl londoniečių ir požiūris į šalies bei miesto vietą pasaulyje yra ne angliškos supelijusios provincijos, nuoširdžiai nekenčiančios savo sostinės (jei dabar būtų referendumas, tai mielai persikeltų atgal į York ar bent jau Manchester).

Kitaip tariant, JK išaugo ekonomiškai ir prasigyveno iš masinio kapitalo pritraukimo (nes geriausiai šiame pusrutulyje moka paskirstyti ne tik po realią ekonomiką, bet ir spekuliuoti) ir didžiulio darbo jėgos importo, kuris užpildė trūkstamas sukuriamas rinkoje jau naujas darbo vietas bei tuo pačiu sukūrė ir naują augančią vartotojų rinką, kuriems reikėjo visko, ką galėjo pasiūlyti brandus kapitalizmas: atliekamų pinigų visokioms naujovėms ir buities daiktams, kelionėms, namams (Londono NT rinka yra pagal brangumą trečia pasaulyje po Monako ir Honkongo – jie kaip tūli kauniečiai prieš vilniečius taip labai didžiuojasi dabar aplenkę New York), automobiliams, vaikams, žmonoms – ir netgi artimųjų socialinei paramai gimtose šalyse.

Tai dabar suprantate, kad ne visi šioje gyvenimo šventėje džiūgavo, ir pikti provincialai su regionalais nusprendė užbaigti šį kokaino festivalį: kapitalas ir investicijos jau antri metai bėga iš šalies.

Amerikietiško investicinio banko vienas iš direktorių jau prieš referendumą pripažino City A.M. laikraščiui, kad vos prakalbus apie Brexit galimybę jie ėmė dairytis Plano B ir patalpų Europoje (todėl realus Brexit labai jų nebepaveiks – jie jau dabar išsikėlė ir išsikeldinėja toliau, matydami, kaip praimė Kvanka neįgali susitarti su ES dėl sąlygų per šiuos kone dvejus jau metus po oficialaus paskelbimo išeiti iš ES!), nes kalba gi čia eina apie per labai didelius pinigus (trečdalis BVP penktos ekonomikos pasaulyje!), kuriais galima būtų be reikalo čia rizikuoti sukeltame politiniame, ekonominiame ir finansiniame neapibrėžtume – jei anglų pragmatizmu ir stabilumu negali pasitikėti net Wall Street spekuliantas, tai čia jau signalas ir kitiems pramoninkams nešdintis lauk.

O su jais mažėja dabar tuo pačiu darbo vietų ir išvyksta lauk perteklinė įvažiavusi jėga, juolab, kad atlyginimų devalvacija kompensuojama arba algų mažinimu (pervedimai į zero-hours ir visokius self-employment kontraktus), arba valiutos devalvavimu (svaro kursas nusivožė nuo buvusios krizės trečdaliu). O kai išvažiuoja ne šiaip darbo jėga, bet juk tuo pačiu ir vartotojai, tai traukiasi ir visa mažmeninė rinka (ne vienas stambus bankrotas High Street, nusinešęs ir krūvą pensijinių fondų, ir antrąją didžiausią statybos bei infrastruktūros paslaugų įmonę šalyje!), o su ja – traukiasi ir išleidžiamų, ne tik investicinių, pinigų kiekis apyvartoje, o su jais – traukiasi jau ir ekonomika, ir t.t.

Visumoje, vietiniai glušiai ir čavzai (liet. buduliai) gavo tai, už ką nuoširdžiai balsavo – auslanderiai, raus! O ekonomikos problemos tuomet, aišku, tik Briuselio kaltė, aha.

Liūdniau, kad netgi įteisintoji ksenofobija ir neapykanta užsieniečiams tapo atviri ir nebaudžiami – išlindo visas juodas gaivalas, o Kabinetas priėmė bei aktyviai įgyvendina įstatymą, vadinamą hostile environment, skirtą bloginti čia gyvenančių ir dar JK paso neturinčių arba anksčiau nesikreipusių kitataučių teises ir gyvenimo sąlygas valstybiniame bei biurokratiniame lygmenyje.

Nedaug trūksta, kad uždraus imigrantams vaikščioti šaligatviu ir lieps prisisiūti geltoną ES žvaigždę.

* * *

Bet grįžkime į Lietuvą ir prie pradinio mano klausimo, o kas yra pagrindinis šalies eksportas?

Ne, nežiūrėkite į statistikos rodiklius – ten vienais metais mes galime būti ir metalurgai, ir naftininkai, ar sūrininkai, o jei jau pradėtume technologijas žiūrėti, tai išvis japonai tyliai kamputyje rauda dėl mūsų inovatyvumo (gi buduliai emigravo, tai protingų žmonių koncentracija Lietuvoje turėtų būti ženkliai padidėjusi, ką rodo ir pastarieji keletas rinkimų rezultatų, aišku), ir netgi japonai gal bando net technologinius šnipus atsiųsti (kol kas pamenu tik vieną Fumito kaip Takeši Pilies TV vedėją, kuris ragino “ei, miarga, stenkyyyyyys! Stenksiooooos! Banzai!“).

Geriau atsakykite į labai sąžiningą klausimą sau: ką Lietuva parduoda realiai pasaulio rinkoje?

Taip, pigią darbo jėgą.

Neįsižeiskite, prašau, nurašydami viską tik emigrantams (aš pats gi toks), kurie, suprask, dideli nevykėliai, namie nerado vietos sau ir išvyko, išdavę Tėvynę (sic!), “ant gatavo už didesnes babkes, svoločiai!“ (bet kuris imigrantas savo profesinės karjeros prasme praranda bent jau -5 metus, lyginant su vietiniu, o prie hostile environment bei įteisintos ksenofobijos, manau, kad skaičių galima pakelti kvadratu jau). Dėl to gatavo, aišku, dar irgi galima pasidiskutuoti, kiek čia jo laukia laisvai, kiek gali pasiimti, ir dar ne faktas, kad gausi bent tiek, kiek žemiausias asocialas čiabuvis – bet tema ne apie tai gi.

Su emigrantais (ir manimi) kaip ir viskas jums aišku (nors išties ne taip ir aišku), bet tai ką jūs, tie pasilikę Lietuvoje? Už kiek jūs patys parsiduodate?

Aš štai jau ketvertą mėnesių ieškau darbo Lietuvoje, kad galėčiau sugrįžti. Ir man padeda ieškoti pažįstami, draugai ir netgi giminės, nes gerų žmonių apstu, o čia kaip ir pasakyk, kas tavo draugai, tai pasakysiu, kas tu (tai geri žmonės mano draugai, ne?).

Problema tame, kad man tereikia:

a) susimokėti alimentus (kaip suprantate, teismo priteisti jie neatitinka realių vaikų poreikių, tai truputį primetu kišenpinigių ir nuo savęs, tačiau tai yra mizeris realių išlaidų požiūriu),

b) kažkur apsistoti ir susimokėti už būstą (palikau butą “vaikams“, nors suprantate, kad “kunigo naudą velniai gaudo“),

c) ir norisi net ne kavinėse bei restoranuose, bet tiesiog pavalgyti (kadangi mano KMI yra puikus ir aš neturiu viršvorio, tai nepersivalgau).

Aš čia neskaičiuoju jokių kultūrinių poreikių (galiu dukart nevalgęs ir nusipirkti vieną knygą, tiesa?) ar buržuazinių pramogų, kaip buriavimas (gerų draugų turėjimas leidžia kartą per keletą metų prasiplaukioti mariomis arba ežeru, ir ačiūdie bei jiems, amen).

Tai va čia jau yra antras atvejis, kada siūlau nežiūrėti į jokias statistikas, o tiesiog realiai (!) paskaičiuoti mano bazines būtinas minimalias pajamas netgi pagal irgi mažiausius nesunkiai randamus internete skaičius: alimentai dviem vaikams, kuklaus būsto nuoma plius jo komunaliniai Vilniuje arba Kaune, ar kur dar ten darbo bebūtų, nes siūlė vieni dar ir Ariogaloje (arba darbovietė tuomet duos automobilį ir apmokės kurą – važinėsiu po 35-45 minutes iš tėvų, jei sostinė ir apylinkės), ir bent jau €100/sav. maistui – ir kaip jums galai tuomet sueina su algos pasiūlymu žemiau €1000/mėn., kas yra kosTminė™ alga provincijoje ir “nu teip normalej Vylniuj“?

A nu jo – kas tu toks, kad tiek (sic!) tau mokėti?

Suprask, neturiu kvalifikacijos. Nes:

a) aukštasis išsilavinimas ekonomikos ir vadybos srityje geriausiuose (bent jau to meto) Lietuvos universitetuose (KTU ir VU) yra niekinis, be abejo (tai net jei jų neuždarius, tai gal uždarome visus kitus – kam lėšas tuščiai švaistyti, ir tegul gabiausi ima stipendijoms paskolas iš bankų bei iškart studijuoja užsienyje?);

b) privataus verslo patirtis konkurencingoje Lietuvos rinkoje yra niekai (juk nepraturtėjau, tiesa?);

c) darbas JAV ir JK multikutūrinėse aplinkose, kada “arba darom, arba darom“, taip pat nesiskaito (keista, kad vokiškai įmonei suderėti įrengimų įsigijimo sandėrį iš amerikiečių mano gebėjimai tiko – lietuviai tiesiog kelia aukštesnius nei vokiškus standartus, kiek suprantu?), o lietuviškus “bebrus“ (yra ir mano darbas valstybinėje kontoroje, skatinusioje eksportą) netgi erzina pats faktas, kad kažkada turėjau verslą (tas faktas dar iki emigracijos erzino ir privataus sektoriaus HR atrankų planktoną, todėl CV atitinkamai buvo perdarytas, kad mano pareigos atrodytų tik kaip samdomo darbuotojo)?

Šiaip aš suprantu, kad visa tai yra niekai, nes tai yra apie mane, o klausimas išties juk yra – o kas man, kaip tavo samdytojui, iš to? Tai gal susisiekiam – papasakosiu (mano CV yra ir LinkedIN, jei ką).

Bet tai kai rinkos lyderė Lietuvoje nesugeba net į tris (!) laiškus su CV atsakyti, o vis dar “ieško“ žmogaus, tai nežinau kaip ir ką tuo atveju pakomentuoti (alio, Ekskomisarai – vis dar “ieškote“, kuris turėtų bent į mano panašią tiek apsaugos, tiek ir pardavimų patirtį viename, ką?).

O antras mano pastebėjimas per šiuos paieškos mėnesius tame, kad Lietuvoje visi klaikiai apsimetinėja dėl savo realių gaunamų pajamų. Apsimetėlių tauta, kuriai dažnai į jų purkštavimus, kad “kiti taigi išgyvena ir dar atostogoms, butams, sodyboms bei kelionėms sutaupo!“, paburbu, kad… nemoku aš iš minuso gyventi į pliusą.

Aš suprantu, kad jei turi paveldėjęs arba iš anksčiau geresniais laikais įsigijęs būstą, o ir darbdavys paperka tave automobiliu, kurį gali naudoti kaip nuosavą, tai pragyvenimo išlaidos ženkliai sumažėja. Aš niekada neturėjau tarnybinio automobilio, ir netgi savo versle naudojau darbui nuosavą (nu durns, aha). Tai jei dabar deramės dėl algos, ir mano noras į jūsų klausimą apie algą (o nenorėtumėt iškart jos įvardinti darbo skelbimuose – gi labai taupo jūsų ir ne tik mano laiką?!) atrodo grobuoniškas, kad verčia netgi išbalti (čia tikra istorija – ta lietuviška įmonė laikoma inovatyvia, pasaulinėje rinkoje eksportuojančia ir pelnusia ne vieną tarptautinį apdovanojimą), tai skirtumą gal galima sutarti ir siūlomomis kitomis kompensavimo formomis (tiek automobiliu iš jūsų pusės, tiek ir man kintama dalimi pagal rezultatus, ir pan. – net jei galėčiau dirbti tik už procentus, tai jums aš išvis nieko nekainuoju)?

Bet jei skirtumas yra per didelis jums netgi pradėti dėl to atlygio su manimi išvis derėtis, tai apie kokias mokamas algas tuomet mes čia, kolegos, kalbame?

“Susiradom kitą“, bet skelbimas dar vis kabo pusantro mėnesio, nes… Ką aš ten apie apsimetinėjimą aukščiau rašiau?

Ar čia dabar visa jauna karta yra netikėliai, nes padirba porą mėnesių už minimumą dėl cėviako ir drožia į kitą vietą? O nebandėte pasidomėti, kad gal jų lojalumas nėra perkamas stalo futbolu? Beje, aš darbo metu tokiems “būtiniems dardavio privalumams“ laiko nešvaistau.

* * *

Oi, taip ir girdžiu, kad va IT sektoriuje niekas uždarbiais nesiskundžia!

Deja, bet globaliu mastu žiūrint į Lietuvą, o ne tik tarp Lietuvos atlyginimų viduje, tai IT sektorius ir yra pats akivaizdžiausias pavyzdys, kaip pigiai lietuviai savo darbą parduoda pasaulinėse rinkose. Galima juoktis iš glušių anglų, kad dauguma nemoka net Excel dirbti, dėl ko iškart kyla mokančiojo kvalifikacija uždarbio prasme vien už šį gebėjimą (“ten gi kažkaip suprogramuoti reikia formules, kad skaičiuotų!“), bet parduoti gebėjimą programuoti pigiau už kokį prakutusį indą iš lūšnynų, atsiprašau, reikia neturėti truputį net ne proto, o savigarbos… arba gebėjimo parduoti savo darbą. Aš nežinau, kodėl net jobnuti rusai tą patį tinklapį baziniame variante padaro kokius 5 kartus brangiau už lietuvį patobulintame, žiūrint pasauline rinkos kaina, bet rusai dėl to perka jachtas Viduržemio jūroje, o lietuviai – tik kelialapį į Turkiją ar Egiptą all inclusive. Aha, jūra taigi ta pati.

Beje, aš sakiau, kad IT algos vieną dieną sprogs – iš manęs dar Lietuvoje esant juokėsi. Nenuostabu – aš jau pamenu tris NT burbulų sprogimus Lietuvoje, kai kaskart užauga nauja hipsterių karta, kuriems butai tik brangs (branKZ™). Ir algos tik kils (nevertinant perkamosios galios, aišku). Ir apie jokį dotcom burbulo sprogimą NASDAQ biržoje, kada vaikščiojo po interneto užuomazgas memai “will code for food“ jie, aišku, nepamena – nes arba nebuvo gimę, arba patys dar tik šiko į sauskelnes, ir net ne vaikščiojo, o ropinėjo po stalu. Ir visa laimė dabar jiems, kad išmanieji tą programavimo poreikių nuo kompiuterių susiurbė į savo gadžetus bei divaisus. Burbulas palaipsniui per keletą metų tiesiog išsileido, o ne pokštelėjo vienądien, ir ačiūdie.

Bet kaip tai faktą keičia, kad algos pasaulyje IT sektoriuje iš esmės pasiekė savo augimo piką (Lietuvoje IT vidutinė alga sunkiai varžosi su fūristais ir karpenteriais tuose pačiuose angluose, norgėse bei vokiEčiose gi!), ir dabar auga poreikis jau IT pardavėjams, kurie išparduotų visą šitą prikoduotą abrakadabrą?

Kas skaito, rašo – duonos neprašo (iš thepeoplegroup.com)

Tad IT sektorius Lietuvoje tėra tik išimtis, kuomet lygini tik su vietos rinkos lygiu, kuri kaip tik iliustruoja taisyklę.

O kitos ūkio šakos, taip geriau pasigilinus į sąnaudų struktūrą, išvis yra akivaizdus pigios darbo jėgos išpardavimas: ar tai būtų skambučių centrai (kažkodėl laikomi “užsienio investicijomis“, nors už jų veikimą dažniausiai sumoka mokesčių mokėtojai – aš irgi norėčiau tokių sąlygų, kuriomis jie priviliojami), ar pasaulinėje rinkoje parduodami lazeriai su puslaidininkiais ar biotech produktais, ar banali statybininkų ir krovininių vairuotojų darbo jėga (naujas trendas: JAV rinkos krovinių paieška ir pervežimo koordinavimas, naktinėjant prie interneto Kaune arba Vilniuje) – čikenfektoriai yra primityvi ir toli gražu ne esminė tokio eksporto dalis.

O darbo jėga nuosekliai ir Lietuvoje pinigine išraiška ant popieriaus tuo pačiu kažkiek brangsta, dėl ko susidaro įspūdis, kad gyvenimas kaip ir gerėja. Tarkime, norint dabar sumokėti darbuotojui €1’000, tai reikia realiai išmokėti iš įmonės sąskaitos €1’726.05 – taip, net kone 73 proc. (bliamba, septyniasdešimt tris procentus, Karlai!) papildomai va šito antkainio pasiima valstybė.

Jei bent €1’500 (kas yra aukščiau paminėta reali minimalkė Lietuvoje, dėl kurios jau ryt susikraunu daiktus ir prisistatau jūsų ofise), tai – kainuoja visa tai verslui darbo sąnaudose net €2’589.07, o jei užsimanyčiau net (!) €2’000 (kas yra €200 daugiau už bazinę Seimo nario algą, tarp kitko), apie kuriuos kalbėjau išvykęs dar 2015 metais, kad iškart grįžčiau vien dėl vaikų už tokią sumą (treji metai praėjo, Lietuvoje gi niekas “nepabrango“, ar ne?), tai realiai turi uždirbti darbdaviui vien tam, kad jis viską atiduotų tik man ir valstybei, sau nieko nepasilikęs (nu toks labdaringas darbdavys pakliuvo) – net €3’452.11.

O jei aityšnykas susvaigsta Lietuvoje ir užsiprašo €3’000 į rankas (nes lietuviai kitaip nepratę uždarbių skaičiuoti – mokesčiai Lietuvos mokesčių mokėtojui yra ne apie juos ir ne iš jų), tai IT įmonei jis jau kainuoja per mėnesį realiai €5’178.15, kas sudaro €62’137.80 per metus, ir tuomet, galite sakyti, kad nei velnio čia lietuvių IT neparsiduoda taip jau ir pigiai pasaulyje, nes £52’195.75 vakarykščiu SEB svaro ir euro kursu, per metus ir Londone yra gera alga tūlam imigrantui ant popieriaus.

Aišku, Londone dar ir pajamų mokesčių sumokėsi mažiau (iš šios sumos atimsite £11’850 išvis neapmokestinamų), nes rankose liks £3’190.50 per mėnesį, vietoje Lietuvoje tik €3’000, arba £2’520 – t.y. £670.50 per mėnesį papildomų kišenės nedraskančių fantikų su Anglijos karalienės atvaizdu. Kas Londono supratimu gal ir nėra labai daug, tarp kitko (tik vos dukart daugiau už minumumą, dėl kurio dirba absoliuti dauguma imigrantų), tad ir vėl patvirtina taisyklę, kad šis didmiestis pirks santykinai jiems (ir pasauliui – čia kainos pasaulinės, o ne Kalabybiškių valsčiaus) pigiai lietuvių programuotoją.

Arba dažnai ir jo paslaugas paties netgi šio neimportuodami fiziškai, nes visa buhalterija su neaiškiu apmokestinimu liks tik lietuviškos įmonės rūpestis, ir jei lietuviška IT įmonė norės parduoti savo paslaugas ir produktą (kuriame absoliučią daugumą sąnaudų sudaro būtent programerių darbo kaina), tai ji iš pradžių muš savo produkto pardavimo kainą, kad konkuruotų su indų “genijais“, kur vien aukščiau paskaičiuotas atliekamas mokesčių skirtumas nuo tos pačios uždarbio sumos gali pamaitinti visą kaimą pusę metų (o jei dar ir Afrikoje išmoks programuoti JAVA, tai ten ir visą kaimą maitins ištisus metus, nors vandenį jie vis dar turės importuoti) – o to pasekoje muš gi ir darbuotojo užsipirkimo šiam užsakymui kainą.

Ar aš klystu, ir IT programinės įrangos kūrime darbo kaina nėra esminė savikainos dalis, o sudaro kažkokios žaliavos (stalo futbolas ofise, abonentas į džymą ir pica penktadieniais bei cementofkės kaimo turizmo sodyboje – kokiais ten sociopatiškais kankinimo būdais dabar madinga trolinti vargšus intravertus ačkarikus)?

Tad visumoje grįžtam prie tos pačios išvados, ir jei išvada tokia, kad vis dar tiek perskaitę nerimstate dėl 73% antkainio kaip pajamų mokesčių valstybei (o iš likusių po mokesčių pinigų dar bus perkamas maistas, kuris, savo ruožtu, apmokestinamas PVM ir dar sumažina likutines pajamas pravalgymui ir pragyvenimui papildomai 21 procentu – apie 94 suminių procentų jūsų uždarbio, kai norite tik banaliai pavalgyti, atėmimą vardan tos nei komunistai, nei feodalai nesapnavo!), papūgiškai atkarksėdami, kad vertėtų apmokestinti tuomet labiau kapitalą, tai priminsiu, kad kapitalo įplaukų į Lietuvą nelabai ir yra tiek dėl objektyvių priežasčių (čia nėra išvystytos finansų rinkos kaip JAV ar Londone tiek savo apimtimi, tiek grąža), tiek ir dėl subjektyvių (kam vietiniams feodalams, ypač regioniniam kunigaikštukams, konkuruoti su užsienio kapitalistais?).

Ir jei dar ilgiau papezėsite, kaip reikia socialiai atsakingai čia nureketuoti užsienio investicijas, tai ir esamos dar išeidinės (ot, pagalvok – Coca Cola išėjo ar Google niekaip per visokius kirkilus neįėjo, bei Barclays užsidaro, o DNB išsikelia!), nes jiems akivaizdu – nu i nafig su gobšiais čiabuviais jiems prasidėti (žr. aukščiau apie amerikiečių bankininko pareiškimą dėl City iki Brexit referendumo), kurie dar grąsinasi atiminėti pinigus, nesiūlydami kompensacijai didesnės pelno grąžos (formalus pelno mokestis JAV gali būti nors ir dukart didesnis nei Lietuvoje, tačiau jei ten ROI didesnis ir rizikos, finansinės, ekonominės, politinės, geopolitinės dėl okupacijos ir nacionalinio saugumo, ir t.t., rinkoje mažesnės, tai kur jūs patys investuotumėti, jei laimėtumėte ryt atliekamus meleonus bent du ar tris?).

Bet kai tiek išsunkiama darbo jėga (ne piktųjų verslininkų – brangios valstybės, kuri perskirsto mokesčius kam, ir tik gal neverkite apie pensijas ir valstybinį sektorių, kuris seniai gerokai žemiau skurdo ribos gyvuoja?), tai kodėl po to stebitės, kad mąžta rinkoje darbo vietų, jos konsoliduojamos (dviejų darbą atlieka vienas su nedidelia premija nuo to atleistojo algos), keičiama darbo santykių pobūdis (girdėjote apie nulinių valandų sutarčių siūlymus, bet… pamiršote jau verslo liudijimus?) arba darbo jėga banaliai išvyksta ten, kur uždirbs mažiau ant popieriaus, bet daugiau į rankas faktiškai.

Ir va pastarasis atvejis realiai sumažino emigracijos statistiką, nes dabar lietuviai parsidavinėja “vachtiniu metodu“, kadangi tik taip gali numušti savo darbo kainą, todėl “gyvena“ Lietuvoje, dar ir susimoka PSD arba užsiregistruoja Darbo Biržoje neprašydami bedarbio pašalpos (nes vis tiek jiems nieko valstybė nesumoka – tačiau gali skirti šildymo kompensaciją!), išties važiuodami laikinai kaip į ilgalaikes komandiruotes padirbti vairuotojais, statybininkais, socialiniais darbuotojais, darbininkais prie konvejerio 3-4 mėnesiams ar ilgiau į Vokietiją, Olandiją, Norvegiją ir pan.

Tai šitaip emigracija, kuri šoktelėjo statistikoje po “naktinės reformos“ liepus susimokėti visiems bedarbiams PSD (čia jei taip 94 procentai mokesčių nuo pajamų jums kąsniu gerklėje anksčiau dar neužstrigo, tai nuo nulio pajamų dar turi susimokėti vis tiek mokesčius!), dabar rodo teigiamas ir mažėjančias tendencijas.

Taip, realiai iš JK dėl Brexit daug lietuvių jau namo netgi išvyksta kaip daug anksčiau ten įsikūrę lenkai daro (ir aš tos galimybės gi ieškau!), tačiau tautiečiai parvyksta į Lietuvą tik statistikoje, nes iš emigrantų į JK tampa tiesiog dabar neapskaitomais statistikos ekspatais kaip “komandiruotais darbuotojais“ toje pačioje ES (dar viena Brexit pasekmė – JK užsidirbimui pasidarė ne tokia patraukli europiečiams, jau lyginant su “pirmo greičio“ ES valstybėmis).

Va ukrainiečiai yra tokie patys “imigrantai“, pakeitę išvykusius į ES lietuvius – kai kurie jų išties nusipiginę, nes darbdaviai padengia jų būsto išlaidas, bet dar ir faktas, kad jų apmokestinimas yra ne kaip čiabuvių (Sodra jums gi yra 34 proc. nuo paties pirmojo euro, priminsiu), kurie nuolatos gyvena Lietuvoje (tiesa, komandiruotes ES savo direktyva jau užraukė, tik dar Lietuvoje valstybės institucijoms nedašuto ir šios verslo neprispaudė su tokiu darbo importu), o ir PVM už stambius pirkinius susigrąžina kone neatsitraukdami nuo kasos.

Tad desperatiškai bandančios begėdiškai švaistomus viešuosius finansus suvesti Vyriausybės (net ne einamosios, o ir prieš tai buvusių) dėka pabrangusią vietinę darbo jėgą jie kompensuoja šitais, o taip. Tik kaip tai keičia faktą, kad eksportuojam nuosavą darbo jėgą vis tiek pigiau (kol ukrainiečiai dar pilnai negali parsidavinėti vietoje mūsiškių), jeigu neimsime dabar tuo pūstis prieš kazokų palikuonis?

O kai pas lenkus apsipirkinėjate pavalgymui (sic!), labai matėte šlėktų palikuonis pučiantis prieš jus, varguolius iš buvusios ATR provincijos?

* * *

Kaip visada, klausimai yra du: kas kaltas ir ką daryti.

Kalti ne kažkokie konkretūs (pagal asmenybes ar partijas) ar anoniminiai valdžiažmogiai. Jūs patys kalti, kad neskaičiuojate, kiek uždirbate ir kiek sumokate, bei nepaklausiate, kodėl tiek ir už ką sumokate tiek. Aš irgi kaltas, kad esu nevykėlis, matote, ir pasirinkau emigraciją, užuot numiręs badu tėvynėje (arba dar geriau: vardan jūsų gerovės numiręs kokioje nors revoliucinėje kovoje?).

Ką daryti dėl emigracijos aišku – jau čia esu rašęs apie Švedijos sukūrimą šalyje (ne jos klonuotą kopiją, nes tai šalis, iš kurios aš emigruočiau vien dėl užgriuvusios depresijos ir akurtojo socializmo, kad ir kokiu pavidalu jis būtų, nes man socializmo ekonomikos modelio ir JK per daug). Švedijos – čia bendrine prasme, nes vis mokesčiai mažesni (ar aš klystu?). Nes jie turėjo prieš 100 metų konkretų planą savo emigracijai sumažinti, ir tą planą nuosekliai įgyvendino. Dabar imigruoja jau pas juos, o jie tuomet užsienyje perka pigią darbo jėgą – ir toje pačioje Lietuvoje (bankai ir IKEA, tarkime).

Bet ir plika akimi matosi, kur išties problema, ir kol šitos baudžiavinės ekonomikos modelis nebus sugriautas, išlaisvinus jūsų talentus, iniciatyvą ir galimybę gauti pajamas ne tik išgyvenimui, kad ir pradžioje vis dar pigiai parduodant savo prekes ir paslaugas bei darbo jėgą eksportui (“į Rygą, į Rygą, į kaliošų fabriką“ – nieko naujo istorijoje, tiesa?), tol jokio technologinio, ekonominio ar socialinio proveržio nelaukite, ir apie inovacijų slėnius, startuolius bei pridėtinės vertės kūrimą nebesvaikite. Bus tik tolimesnis atsilikimas, besikaupiančios viešojo sektoriaus, demografinės ir socialinės (tų pačių pensijų) problemos.

Visų pirma turime patys sau atsakyti, kas esame pasaulyje kaip šalis, ir kuo norime būti, ir kodėl, po paraliais, nesigavo iki šiol!

Beje, net besitraukiančioje rinkoje galima išgyventi – yra, kam sekasi ir Lietuvoje juk (keista, po Saakašvilio nuvertimo buvusius valdininkus emigracijoje sutikau, o lietuvių valdininkų – niekaip). Ir nepamirškite, kad rinka traukiasi ne tik Lietuvoje, bet ir globaliai, todėl vyksta visi tie nacionalistiniai bei separatistiniai antiliberalūs reiškiniai, kaip Brexit, Trump, ES eižėjimas (tiek finansai pietuose, tiek ir eksporto bei darbo rinkos stagnacija), Rusijos agresyvumas, Kinijos ekonominio žlugimo grėsmė (nesidžiaugčiau taip jau labai).

Ir su dabartiniu tokiu šalies eksportiniu modeliu Lietuva liks pasaulyje nuošalėje iš rinkos išmestu kiurksančiu bedarbiu net be ES pašalpos, kurią jau dabar čiulpia geriau už pornoaktorę best blowjob ever kategorijoje. Po to irgi čiulps, bet jau kita prasme, ir įsitvirtinusiems užsienyje Lietuvos emigrantams (aš į jų tarpą neįeinu) net bus gėda to antro LR paso po to ir kaulinti, ko gero – dar viena dirbtinai eskaluojama problema išsispręs natūraliu būdu.