Įraše apie Londone besipučiantį būsto kainų burbulą parašiau, kad Lietuvoje “vyrauja išsunkiančios institucijos vietoje atvirų prie negailestingo provincijos tuštėjimo dėsnio, rodančio ne proporcinius kiekybinius pokyčius, bet disproporcinius kokybinius“ – ir skaitytojas Gediminas Sinkūnas (ar Šinkūnas?) perklausė, o ką turiu omenyje?

Maniau, kad rašiau jau įraše Išsunkiančių institucijų provincija apie tai, tačiau klydau, todėl trumpai paaiškinu tą dėsnį, kuris turėtų būti savaitme suprantamas, bet, deja, įsivaizduojamas kaip tik neteisingai.

Viskas labai paprasta: kada išvažiuojama (emigracija ir pan.) į patrauklesnes vietas gyventi ir dirbti ar kurti, tai gyventojų skaičiaus mažėjimas nevyksta proporcingai kiekvienai socialinei klasei.

Deja, bet pirmiausia išvažiuoja geriausieji.

Nors kažkodėl visi mano, kad pirmiau išvažiuoja visokie pašalpiniai ir buduliai. Ne, šitie paprastai išvažiuoja jau tada, kai, dabar nesupykite, bet kai virš jų esantis socialinis sluoksnis ima gyventi panašiai kaip žemiausias gyveno dar neseniai.

Bet aš čia užbėgu, nes noriu apie geriausius dabar.

Talent-3

Talent gone, baby (iš pbconsulting.co)

Kai išvažiuoja gabiausi, aktyviausi ir protingiausi, tada tie, kurie buvo vidutiniokai savo srityje, lyginant su pasitraukusiais, tampa toje provincijoje elitiniais. Atrodytų, pradžioje visai kaip ir gerai – staiga jie gauna pripažinimą. Jie yra geriausi.

Bet juk nuo to, kad geresni už juos išvyko, tai šitie likę geresniais netapo.

Geresnių nėra – liko tai, kas liko, o likę yra vakarykščiai vidutiniokai. Ir bendro lygio kartelė nusmunka žemyn.

Ir kai bendrai socialinė ir ekonominė aplinka nėra palanki atsiskleisti geriausiems, jie tikrai išvyks kitur, kur gal tik bus vidutiniokais, bet bus tarp saviškių, ir kur pati aplinka per sinergiją skatina jų tolimesnį tobulėjimą ir vystymąsi. Todėl į megapolius dar daugiau imigruojama, nes jie savo aplinka skatina talentų pritraukimą. Tarkime, Londonas tapęs yra hi-tech milijardus apyvartose skaičiuojačių įmonių pasauline sostine (buveinių ir filialų skaičius), o pas mus jus politikai vis dar svaigsta apie Silicio slėnius iš pre-dotcom bubble laikų ar Airiją, tarsi toji nebūtų toje pačioje kiauliškoje PIIGS kompanijoje.

Paprastai apie Londoną taip sakoma, kad atvykę čia talentai (aš nesu iš jų, galite nuleisti garą ir skaityti toliau ramiai) privalo to reinvent themselves (save atrasti, perkurti iš naujo). Jei Niujorkas yra labai kosmopolitinis amerikietiškas miestas, kuriame rastum daug tarptautinių kultūrų, tai Londonas per pastarąjį dešimtmetį tapo tarptautiniu miestu, kuriame visos šios kultūros yra namie.

Čia toks niuansas, kuris ir apibrėžia skirtumą tarp mano miesto ir Didžiojo Obuolio, nors nacionalistai pasakytų, kad Londonas stokoja “tautiškumo“ – to tarp-tautiškumo čia kaip tik apstu, ir visi yra savo vietoje, kai Niujorke vis tik bus tautų katilas, kuriame gimsta amerikiečiai (Londonas yra penktas pagal skaičių prancūzų miestas pasaulyje).

Kaip ir Londono meras pakis vakariečiams, taip ir Rygos meras rusas aniems kosmopolitams į rytus yra geriausias pavyzdys ne to “provincialaus tautinio“ miesto, lyginant su tautiškai angažuotu Vilniumi, kur Kaziuko šurmulį bando tęvai perpypsėti pavieniai wilnonaszieistai, o tautinio atgimimo pėrykla Kaunas, nukraujavusi visais savo intelektualais į sostinę, ir toliau grimsta į provincinį krabišką bukumą ir nykumą.

Ir paprastai link tokių iššūkių viską palikę už nugaros išties vyksta tik asmenybės, kurioms namuose tapo ankšta, o ne tie, kurie yra nevykėliai (čia vėl apie tuos budulius, pamenate, kuriuos įvardino buvusi mano dėstytoja ir buvusi Turizmo departamento direktorė, buvusi ir komercijos atašė komersantų šalyje Nyderlanduose?), kaip pasilikę ir tapę naujuoju dabar elitu vietoje išvykusiųjų, bando save guosti – ar iš kaimo į kokį rajono centrą, ar iš rajono centro į didmiestį, o iš jo į sostinę, ar iš jos išvykstama į megapolį JAV, Europoje ar Azijoje (atsitiktine tvarka): New York, Los Angeles, Chicago, Tokyo, Honkong, London, Paris, Frankfurt.

Tiesa, apie pastarąjį juokaujama, kodėl ne Frankfurtas, kur yra ECB, bet saloje ir Europos pakraštyje esantis Londonas tapo Europos finansų centru: ar buvote kada penktadienį po darbo užstrigę šiame mieste?

Aš buvau (gyvenau keliskart per mokymus po keletą savaičių, ir Frankfurtą pažįstu geriau už kokius Šiaulius, kuriuose esu buvęs tik triskart gyvenime). Ir šis posakis man visiškai praktiškai suprantamas, nes matau, koks Londonas yra gyvas miestas, lyginant su provincialiu Frankfurtu – aštuntą valandą vakaro restorane pardavė mums su serbu paskutinį mums alų, nes po kelių valandų jie, matai, kaip ir visi miesto centre “kolegos“, užsidaro!

O Vilnius?… Dar gal apie Varėną ką pasakysite?

Kuri, beje, neteko pusės (!) savo gyventojų, buvusi ir taip rečiausiai gyvenamu, nors ir didžiausiu rajonu Lietuvoje, per pastarąjį ketvirtį amžiaus, nors abu karai kažkaip miestą (pusė miesto išvis sau kaimo statusą išsireikalavo, kad už daržus mažiau žemės mokesčio mokėtų) aplenkė, o ir svarbus geležinkelis Peterburgas-Varšuva čia ėjo (kur ten su tomis vakarietiškomis vėžėmis neatsirenka vis prie Šeštokų pas suvalkiečius, ir kaip čia su ta Rail Baltica gaunasi?), o stoties pastatas buvo dekoruotas Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrinių freskomis, kurias kažkokios sovietinės drėmaitės iškart po renovacijos liepė užteplioti.

Ir kaip tik va tokios provincinės varėnos yra pavyzdys šito liūdno tuštėjimo dėsnio, kuomet pirmiausia išvažiavo geriausi. Likę vidutinybės, jei tik spėjo, užsitvirtino savo srityse sau rentas*, taip degraduodami (konkurencijos nebuvimas yra kelias į degradaciją), ir taip kurdami išsunkiančias institucijas, kurios tik dar labiau skatina likusių geresniųjų spartesnį išvykimą, lygiant su kitų sluoksnių nykimo tempais.

Ir tada toks rentos įtvirtinimas yra kitas dėsnis, kuris paskatina jau išvykti anuos iš žemesnių sluoksnių, kurie nėra rentos sistemoje – tiek potencialaus galimo elito, kuriam užaugti nebebus lemta, tiek ir esančių vidutiniokų, kurie irgi kraunasi lagaminus, nes geriau jau jiems nebebus, o juos tiesiog ims išsunkinėti. Taip sistema įgauna pagreitį ir yra išties visa griaunanti, nes ją pakeisti galima tik grubiu įsikišimu iš išorės (karas arba revoliucija sostinėje), bet ne vidaus, jei yra laisvė iš tokios provincijos migruoti (vergus ir baudžiauninkus gali pririšti prie vietos, bet ilgainiui tai reiškia sukilimus ir revoliucijas).

O kelias iš centrų į provinciją, kurioje tampi geriausiu, yra iš esmės toks komforto zonos siekis nevykėliuose, ko nerasi nei vienoje kūrybingoje asmenybėje, linkusioje paprastai į avantiūrizmą (kas yra ne šiaip nuotykių siekis, bet drąsa neapibrėžtumo).

Aišku, pažaidęs kad ir vidutinioku aukščiausiose lygoje, grįžęs į provinciją gali realiai tapti elitu – tokių pavyzdžių irgi yra (pirštais nerodysiu, juolab, kad gal jūs jų ir neskaitote). Ir tie pavyzdžiai negali juk vadintis nesėkmingais, nes jie savo provincijose gali ir sugeba daugiau už čia užsibuvusius.

Jei tik juos tenkina (paprastai juos labiau tenkina garbė, o ne pajamos, kurių šiaip jau jiems pakanka, nes jie atėjo į elitą ne iš apačios, o iš viršaus dar prieš šitą žingsnį morališkai save susimažinę finansinių lūkesčių prasme ir žinodami, kaip kurti rentą), tai provincija iš dalies irgi išlošia einamuoju momentu, nes išjudinama ta mano minėta konkurencija ir griaunama menamos rentos neigiama įtaka. Iki šie susikuria savo rentą ir tampa establišmentu.

Man dar būtų įdomu panagrinėti emigracijos ir imigracijos tempus provincijose ir centruose, nes kažkaip įtariu, kad jie yra ne tik nevienodi pagal sluoksnius, bet ir tempais primena greičiau potvynių ir atoslūgių dinamiką, kada iš pradžių būna nedideli, o po to įsibėgėja vis sparčiau iki piko iki ima tempas vėl slūgti.

Na, o ką daryti su emigracija iš Lietuvos, aš jau irgi rašiau – tik ne vien politikams ar pasilikusiems “patriotams“ tai neaktualu, bet ir mano minėtas provincijos tuštėjimo dėsnis yra tą pakeisti nepalankus.

* Renta – yra ekonomistų vartojama sąvoka, kuri reiškia ne tik pajamas iš nuomos, bet, platesne prasme, pajamas, kurias generuoja ribotas ekonominis veiksnys (todėl žodis ir kilęs iš nuomos, nes žemės daugiau nepagaminsi).

Paprastai monopolijos, gaunančios pelną, tuomet irgi įvardinamos kaip rentos gavėjai (neigiama konotacija), apie tokius pelnus sakant kaip apie “viršpelnius“, kaip ir tokiais yra talentai, gaunantys padidintus honorarus (teigiama konotacija). Renta pajamose paprastai atsiranda dirbtinai apribojus konkurenciją, o ne laimėjus konkurencijoje (talentai), todėl korupcijos indeksas tiesiogiai korelioja ir su rentos paplitimu bei yra atvirkščiai proporcingas konkurencijai ir laisvai rinkai.